Pasaka nr. 32

Prie tvoros

Klausyti YouTubeKlausyti Spotify

Kieme prie tvoros po klevu stovi senas žalias uazas, visada vienas, ir naujoji korsa nusprendžia, kad jam turi būti liūdna. Ji važiuoja jo gelbėti, o uazas paaiškina, kad vienas ir vienišas yra skirtingi žodžiai: jis turi klevą, varną, kuri kas vakarą nusileidžia ant tos pačios šakos, ir jam gera. O tas, kuriam iš tikrųjų negera, stovi prie vartų kiekvieną vakarą: taksi, kuris grįžta vėlai, kai rate vietos jau nebėra, ir kurio niekas nepastebi, nes jis visada ten buvo. Pasaka apie tai, kad visi bėga gelbėti tų, kuriems nieko nereikia, ir nemato tų, kurie laukia, kad kas nors pasistumtų.